Dalijamės įkvepiančia lietuvių šeimos – Aurelijos ir Justino Tarvydo – istorija. Po ilgų metų svajonių ir nesėkmingų bandymų jie pagaliau sugrįžo į Lietuvą. Straipsnyje atskleidžiama ne tik emocinė migracijos pusė, bet ir svarbi tema – kaip surasti tinkamą mokyklą grįžtančių šeimų vaikams. AGORA mokykla tapo jų sėkmingos integracijos dalimi.
Autorė: Aurelija Tarvydienė
2025 liepos 1 d.
Aš gimiau lietuvių šeimoje. Mano seneliai buvo priversti palikti savo mylimą tėvynę Antrojo pasaulinio karo metu ir galiausiai atsidūrė Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, JAV. Jie aktyviai dirbo ir rėmė Lietuvos išlaisvinimo iš sovietinės okupacijos judėjimą.
Mano senelis, Bronius Nainys, buvo inžinierius, žurnalistas, istorikas ir aktyvistas. Jis buvo žurnalo „Pasaulio Lietuvis“ redaktorius ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas nuo 1967 iki 1970 metų. Praleidau daug laiko su savo močiute, gamindama koldūnus Pasaulio Lietuviu Centre ir dalyvaudama įvairiuose renginiuose bei susitikimuose.
Mano tėvai labai vertino savo lietuvišką paveldą. Jie auklėjo mane taip, kad namuose kalbėtume tik lietuviškai, o beveik kiekvieną mokslo metų šeštadienį lankiau lietuvišką mokyklą – nuo darželio iki dešimtos klasės. Be šių kas savaitę vykstančių užsiėmimų, priklausiau „Ateitininkams“ ir dalyvavau visuose jų susitikimuose bei vasaros ir žiemos stovyklose. Taip pat buvau „Lietuvos skautė“. Iš tikrųjų būtent taip ir sutikau savo dabartinį vyrą.
Justinas Tarvydas ir aš abu dirbome lietuviškoje skautų stovykloje Huntsvilyje, Ontarijo valstijoje, Kanadoje 2006 metų vasarą. Įsimylėjome ir galiausiai susituokėme. Jis taip pat augo šeimoje, kuri brangino savo lietuvišką paveldą. Jis apie savo patirtį sako taip:
„Augdamas Lietuvybė visada buvo labiau abstraktu, tam tikra prasme dvasinga. Buvo šios dainos, šios tradicijos, šie šokiai, kalba, kurie mane dvasiškai siejo su Lietuva. Tada klausydamasis savo senelių pasakojimų apie jų vaikystę Lietuvoje, ypač iš savo senelio Albino Tarvydo, vis labiau supratau, kodėl jiems taip svarbu išlaikyti šią Lietuvybės ugnį gyvą ir perduoti ją ateities kartoms. Kai 2007 metų vasarą pirmą kartą atvykau į Lietuvą, ši dvasinė patirtis staiga tapo tikrove. Viskas, kas anksčiau buvo tik dainose, šokiuose ir poezijoje, įgavo formą. Tai nebebuvo statiška kaip relikvija – tai buvo gyva. Supratau, kad žmonės čia išsikovojo savo laisvę po siaubingų dešimtmečių ir sukūrė kažką nuostabaus. Jie statė ir vis dar stato stiprią, saugią ir klestinčią valstybę ne tik sau, bet ir visiems ateities lietuviams. Būtent tada supratau, kad esu pašauktas sugrįžti ir tapti šios istorijos dalimi.“
Po kelerių santuokos metų nusprendėme, kad turime rimtai pagalvoti, kaip norime auginti savo šeimą. Supratome, kad privalome perduoti savo lietuvišką paveldą savo vaikams. 2016 metų vasarą nusprendėme pradėti procesą, kad galėtume atkurti Lietuvos pilietybę. Šis procesas užtruko kelerius metus, bet pagaliau 2019 metų gruodį Justinas, aš ir mūsų pirmagimis Petras gavome ilgai lauktus Lietuvos pasus.
Atėjo metas. Žinojome, kad vos tik gims mūsų antrasis sūnus, pradėsime pasiruošimą šiam didžiuliam žingsniui. Tačiau tada pasaulį ištiko pandemija, ir mūsų planai buvo sustabdyti. 2021 metų rudenį nusprendėme bandyti dar kartą – pardavėme namus, atsisakėme visų savo daiktų ir ruošėmės išvykti 2022 metų kovą. Bet tada atėjo 2022 metų vasaris. Nors mano vyras buvo užtikrintas dėl Lietuvos saugumo, aš, būdama dviejų mažų berniukų mama, nebuvau tokia tikra. Pradėjau dvejoti, ir mes nusprendėme likti.
Šiuo momentu jau šešerius metus įvairiais būdais bandėme persikelti į Lietuvą. Jautėmės visiškai pralaimėję ir susitaikėme su mintimi, kad galbūt tai buvo tik nepasiekiama svajonė. Nusprendėme visam laikui įsikurti Kanadoje – nusipirkome namą ir rimtai stengėmės priimti mintį, kad galbūt tai yra Dievo planas mums.
Tačiau 2023 metų Dievo Gailestingumo sekmadienį abu gavome stiprų dvasinį ženklą, kad atėjo metas pabandyti dar kartą. Ir šį kartą viskas pavyko – pardavėme namą, antrą kartą atsisakėme beveik visų savo daiktų, susikrovėme kelis lagaminus ir 2023 metų lapkričio 1 dieną išvykome iš Kanados į savo mylimą dvasinę tėvynę – Lietuvą.
Mūsų pirmasis jausmas buvo pagarbi baimė. Mes tiesiog negalėjome patikėti, kad po tiek laiko, po visų mūsų nesėkmingų bandymų, pagaliau mums pavyko. Ir ne tik mums, bet ir mūsų dviem sūnums. Tas jausmas buvo pribloškiantis. Mes jautėmės dėkingi. Neturėjome jokio supratimo, kas mūsų čia laukia, bet jautėme, lyg būtume atsiliepę į dvasinį kvietimą sugrįžti, ir tikėjome – ir vis dar tikime – kad esame vedami kažko labai gero.
Nuo pat pradžių mums labai patiko gyventi Vilniuje. Tai miestas su puikiu susisiekimu – beveik visur galima nuvykti be automobilio. Jis apsuptas gamtos, kuri mums ypač svarbi, ir kupinas istorijos bei meno, kurių labai pasiilgome gyvendami Šiaurės Amerikoje.
Atvykus į Lietuvos sostinę vyras galėjo tęsti savo ankstesnį darbą nuotoliniu būdu, tai mūsų du svarbiausi prioritetai buvo rasti gyvenamąją vietą ir užrašyti mūsų šešerių ir ketverių metų sūnus į mokyklą, kuri atitiktų mūsų gyvenimo vertybes. Abu tikslus pasiekėme gana lengvai.
Net ne galvojome, kad mokyklos pasirinkimas turės labai didelę įtaką mūsų pirmiems žingsniams Vilniuje, bet taip atsitiko. Galiausiai pasirinkome AGORA mokyklą ir darželį Žvėryne. Mus patraukė šios įstaigos administracijos šiltumas ir rūpestingumas.
Neturėjome jokios patirties gyvenant Vilniuje, tad svarbiausia buvo rasti vietą, kur mūsų berniukai būtų mylimi ir prižiūrimi. Jau pirmojo susitikimo metu supratome, kad AGORA atitinka šį lūkestį. Jau įstojus į mokyklą, sužinojome, kad čia didelė reikšmė teikiama šeimos įsitraukimui į vaikų ugdymą. Pradėjome reguliariai susitikinėti su mokytojais ir gauti vertingus atsiliepimus apie vaikų pažangą bei patarimus, kaip galime jiems padėti.
Atradome ir kitą unikalų ir teigiamą AGORA bruožą – ugdymo grindimas „Reggio Emilia“ filosofija. Pastebėjome, kad šis metodas skatina vaikų natūralų smalsumą, ir matome, kaip mūsų sūnūs iš to gauna naudos. Jie tapo labiau linkę namuose eksperimentuoti, išbandyti naujus dalykus ir kūrybiškai žaisti.
Tačiau, ko gero, svarbiausias AGORA mokymo išskirtinumas mūsų šeimai – dorybių ugdymas. Tiek mokytojai, tiek administracija siekia ne tik mokyti, bet ir rodyti pavyzdį dorybingo elgesio. Jie akcentuoja rūpestį vienas kitu, pagarbą, drąsą, žmogaus orumo pripažinimą nepriklausomai nuo jo statuso ar gebėjimų.
Dėl savo vaikų esame ramūs ir tikime, kad šis ugdymo modelis padės jiems užaugti geros širdies, darbščiais ir sėkmingais žmonėmis.
Ir mes, kaip tėvai, tapome AGORA bendruomenės dalimi. Tai labai svarbu, kai atsirandi naujoje vietoje, kurioje, nors taip tau artima, visgi nieko nepažįsti. Užsimezgė draugystės, esame vis skatinami augti kaip tėvai ir kaip žmones, kartu su vaikais ugdant ir savo dorybes; net atradau savo profesinį pašaukimą būti mokytoja.
Aišku, naujoje šalyje netrūksta ir iššūkiu, ypač didelis atstumas nuo šeimos, kuri liko Amerikoje. Bet džiaugiamės savo “grįžimu” į Lietuvą ir čia kuriame savo namus.
AGORA mokyklos ir darželio vaikus aplankė ypatingi svečiai – triušiukai!
2025 vasario 24 d.
Edukacijos metu sužinojome daugybę įdomių faktų:
Vaikai ne tik išgirdo daugybę naujų dalykų, bet ir galėjo užduoti klausimus, paglostyti mažylius bei pasidaryti nuotrauką su pūkuotais draugais.
Tokios akimirkos kuria džiaugsmą ir smalsumą mokytis!
Ačiū “Mažieji trušiukai” komandai!
🦢 Reggio Emilia, šimtas kalbų ir gulbė: AGORA mokytojos grįžo į vaikystę!
2025 vasario 17 d.
AGORA mokyklos mokytojos dalyvavo įkvepiančiuose Reggio Emilia mokymuose su mūsų teatro mokytoja ir Reggio Emilia specialiste Ieva Mikėnaitė. Reggio Emilia metodas remiasi idėja, kad vaikai mokosi per patirtį ir turi šimtą kalbų – skirtingų būdų reikšti save bei pažinti pasaulį. Šiame metode ypač svarbus vaikų kūrybiškumas, saviraiška ir aplinkos estetika, skatinanti tyrinėjimą bei atradimus.
Šįkart Ieva pabrėžė muzikos ir fotografijos svarbą kaip išraiškos priemones vaikų ugdyme. Muzikinė kalba leidžia vaikams ne tik išreikšti emocijas, bet ir giliau suprasti nagrinėjamas temas.
Praktinėje dalyje mokytojos išbandė veiklas, kurias galės taikyti su vaikais: lipdymą iš molio, Reggio Emilia „provokacijos“ kūrimą gulbės tema ir tyrinėjimą įvairiomis priemonėmis. Mokytojos klausėsi specialiai atrinktų klasikinių muzikinių kūrinių – tarp jų ir garsiojo „Gulbių ežero“.
Fotografija – dar viena kalba, padedanti vaikams pastebėti detales, tyrinėti šviesą, spalvas ir formas. Mokytojos susipažino su būdais, kaip fotografiją galima integruoti į ugdymo procesą, leidžiant vaikams paeksperimentuoti su vaizdais ir jų pasakojamomis istorijomis.
Mokėmės, kūrėme ir, svarbiausia, daug juokėmės! Tikime, kad šios idėjos praturtins kasdienes veiklas su vaikais ir padės jiems atrasti dar daugiau būdų pažinti pasaulį.
AGORA mokyklos pirmokai per gamtos mokslų ir visuomeninio ugdymo pamokas tyrinėjo svarbią temą – kas yra gyva, negyva ar buvo gyva?
2025 vasario 10 d.
Pirmiausia mokiniai aptarė ir diskutavo, kaip atskirti šias kategorijas. O tada prasidėjo kūrybiška komandinė veikla! Grupelėmis jie:
Ieškojo objektų šiose kategorijose – tiek žurnaluose, tiek aplinkoje; Kūrybiškai sudėjo atrastus pavyzdžius į koliažus; Parašė koliažo elementų pavadinimus.Kiekviena grupė pristatė savo darbą, pasidalijo, kas labiausiai nustebino, ir įtvirtino žinias praktiškai. 
Tyrinėdami pasaulį per praktines užduotis, pirmokai ne tik mokėsi, bet ir stiprino komandinio darbo įgūdžius, kritinį mąstymą ir kūrybiškumą!
AGORA – krikščioniška ir atvira mokykla bei darželis, kur bendruomenė ir vertybės eina kartu su kokybišku ugdymu.
2025 vasario 7 d.
Marijos Radijo laidoje mokyklos vadovas dr. Mindaugas Klovas ir Šeimų universiteto vadovas, septynių vaikų tėtis Evaldas Lasys dalijasi mintimis apie:
AGORA mokyklos ištakas ir misiją Mokytojų darbą ir pašaukimą Šeimų įsitraukimą į vaikų ugdymą Ir daug kitų svarbių temų!Laidą veda Agnė Zacharevičienė – ačiū už kvietimą ir iniciatyvą!
Klausykite laidos čia: laidos įrašas.
Šios savaitės gamtos mokslų pamokoje pirmokai tyrinėjo temą „Ledas yra vanduo“. Mokydamiesi vaikai ne tik smagiai eksperimentavo, bet ir gilino žinias apie gamtos reiškinius bei objektus.
2025 vasario 3 d.
Ką veikėme?
Atpažinome ir apibūdinome ledą bei vandenį, nagrinėjome jų savybes.
Atsakydami į klausimus, išsiaiškinome, kaip vyksta ledo tirpimo procesas ir kas lemia jo pokyčius. Atlikome tyrimą: stebėjome, kaip ledas virsta vandeniu, ir aptarėme stebėjimo rezultatus.
Ko išmokome?
Vaikai mokėsi planuoti tyrimo eigą, saugiai naudotis priemonėmis, stebėti procesus ir išsamiai aptarti rezultatus. Tai puiki proga ne tik pažinti gamtą, bet ir ugdyti kritinį mąstymą bei bendravimo įgūdžius.
Mokslas gali būti ne tik įdomus, bet ir smagus!
Statėme Gedimino pilį ir šventėme 702-ąjį Vilniaus gimtadienį AGORA mokykloje!
2025 sausio 27 d.
“Draugystės” grupė (3-4 m. vaikai) teatro kontekste tapo statybininkais-darbininkais ir statė Gedimino pilį! Mažieji mokėsi dainuoti ritmingą dainelę apie darbininkus ir plytas, o tuo pačiu bandė pastatyti pilį iš detalių. Tačiau tai dar ne viskas! Vaikai pavirto geležiniais vilkais, bėgančiais aplink pilį ir kaukiančiais – “Aaaaaūūūū!”. 
Jie taip pat kūrė Lietuvos vėliavą iš spalvotų lankų, o galiausiai tapo Vilniaus gyventojais, sukusiais ratus aplink pilį su spalvingais vairais! 
“Meilės” grupė (2-3 m. vaikai) ruošdamiesi Vilniaus gimtadieniui klausėsi pasakojimo apie Gedimino pilį. Po to vaikai patys ėmėsi statybų – ne tik statė pilį, bet ir ją puošė: kirpo, klijavo, piešė… 
O smagiausia buvo, kai kiekvienas galėjo įžengti į savo sukurtą pilį ir nusifotografuoti!
2025 sausio 20 d.
Tai nėra tik paprasti piešiniai – tai gilus pažinimas, kūrybos džiaugsmas ir pirmieji žingsniai į meno pasaulį. Meninė veikla vaikams suteikia:
✨ Kūrybiškumo lavinimą – mažieji mokosi atrasti ir kurti savo unikalų pasaulį.
✨ Sensorinę patirtį – per spalvas, tekstūras ir pojūčius geriau suvokia aplinką.
✨ Emocinę išraišką – menas padeda vaikams išreikšti jausmus, kurių dar negali išsakyti žodžiais.
Odetos Juršenienės veiklos akimirkos:
„Meninėje veikloje aiškinomės, kokios spalvos yra vanduo… O jis nenuspėjamas – šiaip bespalvis, bet visada priklauso nuo aplinkoje esančios spalvų situacijos. Vanduo atspindi aplinką!
Pasižvalgėme po „Lietuvos tapyba“ albumą ir pamatėme, kokių spalvų įvairovę vanduo įgauna dailininkų darbuose. Žiemos metu užšalęs vanduo? – Gražiai ir jaukiai iliustruota Linos Dūdaitės knygelė „Sivužas“ padėjo atrasti atsakymus.
Vaikai rinkosi sausos pastelės spalvas, kurios atspindėjo jų įsivaizduojamus vandens telkinius. Fono padengimui pastelę reikėjo braukti paguldytą, vėliau spalvas trinti delniukais ir sulieti su teptuku bei vandeniu. Taip sukūrėme ryto, dienos, vakaro ir net žiemos vakaro vandens nuotaikas.“
🖌️ Meniniai užsiėmimai mažyliams – tai nuostabi galimybė pažinti pasaulį per spalvas ir formuoti harmoningą santykį su aplinka. 💧
2025 sausio 13 d.
Šį rytą, lygiai 8 valandą, mūsų mokyklos languose sužibo žvakutės, pagerbiant tuos, kurie 1991 m. Sausio 13-ąją paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Mokykloje nuo ankstyvo ryto skambėjo patriotiška muzika , o ryto maldoje dėkojome Dievui už drąsias širdis – žmones, kurių pasiaukojimo dėka šiandien gyvename laisvoje šalyje.
Mokiniai žiūrėjo filmą apie lemtingosios Sausio 13-osios įvykius, o užsiėmimų metu akcentavome drąsą, vienybę, ryžtą, meilę savo šaliai ir laisvės troškimą – vertybes, kurios buvo stipresnės už kulkas ir tankus.
Pirmos klasės mokiniai rašė dorybes ant lapelių ir puošė Atminimų medį , taip pat sukūrė plakatą su žuvusiųjų vardais ir eilėraščiu, skirtu pagerbti drąsuoliams. Priešmokyklinukai vyko prie Seimo, kur dalyvavo iškilmingoje vėliavos pakėlimo ceremonijoje , stebėjo Lietuvos kariuomenės pasirodymą, žygiavimą, orkestrą , NATO naikintuvų sveikinimus bei tris ginklų salves. Tai buvo ypatinga akimirka – stovėjome arti karių ir galėjome viską puikiai matyti!
Mažesni vaikai spalvino neužmirštuoles , o patys mažiausieji kūrė trispalvės spalvų piešinius naudodami spalvotus ledukus, kuriuos ištirpdę atrado gražią vėliavos spalvų simboliką.
Ši diena priminė mums visiems, kad laisvė – tai brangiausia dovana , kurią privalome saugoti, puoselėti ir perduoti ateities kartoms.
Ačiū už laisvę!
2025 sausio 10 d.
Pradėjome naują mėnesio temą, kurią vaikai tyrinėja per Reggio Emilia metodo provokacijas. Provokacija – tai tikslingai sukurta aplinka ar veikla, skatinanti vaikus domėtis, tyrinėti, mąstyti ir kurti.
PRIEŠMOKYKLINĖS klasės vaikai džiaugiasi naujomis veiklomis, tyrinėja vandenį iš skirtingų perspektyvų ir mokosi per žaidimą bei eksperimentus:
Kitą dieną diskutavome:
– Kas yra vanduo? Kur jo rasti?
– Prisimename vandenynus, upes ir ežerus, jų savybes ir skirtumus.
– Žiūrėjome vaizdo įrašą apie tai, iš kur atsiranda vanduo čiaupe.
– Aiškinomės:
Eksperimentas: stebime du augalus – vieną pamerktą į didesnį kiekį vandens nei kitą. Kasdien fiksuojame pokyčius.
Baigėme aktyviai ir linksmai – sušokome „vandenyno šokį“!
Prisijunkite ir jūs: https://www.youtube.com/watch?v=CwpHMPH-WbM
Vanduo – neišsenkantis įkvėpimo šaltinis ir puiki priemonė tyrinėti pasaulį!
