Dalijamės įkvepiančia lietuvių šeimos – Aurelijos ir Justino Tarvydo – istorija. Po ilgų metų svajonių ir nesėkmingų bandymų jie pagaliau sugrįžo į Lietuvą. Straipsnyje atskleidžiama ne tik emocinė migracijos pusė, bet ir svarbi tema – kaip surasti tinkamą mokyklą grįžtančių šeimų vaikams. AGORA mokykla tapo jų sėkmingos integracijos dalimi.
Autorė: Aurelija Tarvydienė
2025 liepos 1 d.
Aš gimiau lietuvių šeimoje. Mano seneliai buvo priversti palikti savo mylimą tėvynę Antrojo pasaulinio karo metu ir galiausiai atsidūrė Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, JAV. Jie aktyviai dirbo ir rėmė Lietuvos išlaisvinimo iš sovietinės okupacijos judėjimą.
Mano senelis, Bronius Nainys, buvo inžinierius, žurnalistas, istorikas ir aktyvistas. Jis buvo žurnalo „Pasaulio Lietuvis“ redaktorius ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas nuo 1967 iki 1970 metų. Praleidau daug laiko su savo močiute, gamindama koldūnus Pasaulio Lietuviu Centre ir dalyvaudama įvairiuose renginiuose bei susitikimuose.
Mano tėvai labai vertino savo lietuvišką paveldą. Jie auklėjo mane taip, kad namuose kalbėtume tik lietuviškai, o beveik kiekvieną mokslo metų šeštadienį lankiau lietuvišką mokyklą – nuo darželio iki dešimtos klasės. Be šių kas savaitę vykstančių užsiėmimų, priklausiau „Ateitininkams“ ir dalyvavau visuose jų susitikimuose bei vasaros ir žiemos stovyklose. Taip pat buvau „Lietuvos skautė“. Iš tikrųjų būtent taip ir sutikau savo dabartinį vyrą.
Justinas Tarvydas ir aš abu dirbome lietuviškoje skautų stovykloje Huntsvilyje, Ontarijo valstijoje, Kanadoje 2006 metų vasarą. Įsimylėjome ir galiausiai susituokėme. Jis taip pat augo šeimoje, kuri brangino savo lietuvišką paveldą. Jis apie savo patirtį sako taip:
„Augdamas Lietuvybė visada buvo labiau abstraktu, tam tikra prasme dvasinga. Buvo šios dainos, šios tradicijos, šie šokiai, kalba, kurie mane dvasiškai siejo su Lietuva. Tada klausydamasis savo senelių pasakojimų apie jų vaikystę Lietuvoje, ypač iš savo senelio Albino Tarvydo, vis labiau supratau, kodėl jiems taip svarbu išlaikyti šią Lietuvybės ugnį gyvą ir perduoti ją ateities kartoms. Kai 2007 metų vasarą pirmą kartą atvykau į Lietuvą, ši dvasinė patirtis staiga tapo tikrove. Viskas, kas anksčiau buvo tik dainose, šokiuose ir poezijoje, įgavo formą. Tai nebebuvo statiška kaip relikvija – tai buvo gyva. Supratau, kad žmonės čia išsikovojo savo laisvę po siaubingų dešimtmečių ir sukūrė kažką nuostabaus. Jie statė ir vis dar stato stiprią, saugią ir klestinčią valstybę ne tik sau, bet ir visiems ateities lietuviams. Būtent tada supratau, kad esu pašauktas sugrįžti ir tapti šios istorijos dalimi.“
Po kelerių santuokos metų nusprendėme, kad turime rimtai pagalvoti, kaip norime auginti savo šeimą. Supratome, kad privalome perduoti savo lietuvišką paveldą savo vaikams. 2016 metų vasarą nusprendėme pradėti procesą, kad galėtume atkurti Lietuvos pilietybę. Šis procesas užtruko kelerius metus, bet pagaliau 2019 metų gruodį Justinas, aš ir mūsų pirmagimis Petras gavome ilgai lauktus Lietuvos pasus.
Atėjo metas. Žinojome, kad vos tik gims mūsų antrasis sūnus, pradėsime pasiruošimą šiam didžiuliam žingsniui. Tačiau tada pasaulį ištiko pandemija, ir mūsų planai buvo sustabdyti. 2021 metų rudenį nusprendėme bandyti dar kartą – pardavėme namus, atsisakėme visų savo daiktų ir ruošėmės išvykti 2022 metų kovą. Bet tada atėjo 2022 metų vasaris. Nors mano vyras buvo užtikrintas dėl Lietuvos saugumo, aš, būdama dviejų mažų berniukų mama, nebuvau tokia tikra. Pradėjau dvejoti, ir mes nusprendėme likti.
Šiuo momentu jau šešerius metus įvairiais būdais bandėme persikelti į Lietuvą. Jautėmės visiškai pralaimėję ir susitaikėme su mintimi, kad galbūt tai buvo tik nepasiekiama svajonė. Nusprendėme visam laikui įsikurti Kanadoje – nusipirkome namą ir rimtai stengėmės priimti mintį, kad galbūt tai yra Dievo planas mums.
Tačiau 2023 metų Dievo Gailestingumo sekmadienį abu gavome stiprų dvasinį ženklą, kad atėjo metas pabandyti dar kartą. Ir šį kartą viskas pavyko – pardavėme namą, antrą kartą atsisakėme beveik visų savo daiktų, susikrovėme kelis lagaminus ir 2023 metų lapkričio 1 dieną išvykome iš Kanados į savo mylimą dvasinę tėvynę – Lietuvą.
Mūsų pirmasis jausmas buvo pagarbi baimė. Mes tiesiog negalėjome patikėti, kad po tiek laiko, po visų mūsų nesėkmingų bandymų, pagaliau mums pavyko. Ir ne tik mums, bet ir mūsų dviem sūnums. Tas jausmas buvo pribloškiantis. Mes jautėmės dėkingi. Neturėjome jokio supratimo, kas mūsų čia laukia, bet jautėme, lyg būtume atsiliepę į dvasinį kvietimą sugrįžti, ir tikėjome – ir vis dar tikime – kad esame vedami kažko labai gero.
Nuo pat pradžių mums labai patiko gyventi Vilniuje. Tai miestas su puikiu susisiekimu – beveik visur galima nuvykti be automobilio. Jis apsuptas gamtos, kuri mums ypač svarbi, ir kupinas istorijos bei meno, kurių labai pasiilgome gyvendami Šiaurės Amerikoje.
Atvykus į Lietuvos sostinę vyras galėjo tęsti savo ankstesnį darbą nuotoliniu būdu, tai mūsų du svarbiausi prioritetai buvo rasti gyvenamąją vietą ir užrašyti mūsų šešerių ir ketverių metų sūnus į mokyklą, kuri atitiktų mūsų gyvenimo vertybes. Abu tikslus pasiekėme gana lengvai.
Net ne galvojome, kad mokyklos pasirinkimas turės labai didelę įtaką mūsų pirmiems žingsniams Vilniuje, bet taip atsitiko. Galiausiai pasirinkome AGORA mokyklą ir darželį Žvėryne. Mus patraukė šios įstaigos administracijos šiltumas ir rūpestingumas.
Neturėjome jokios patirties gyvenant Vilniuje, tad svarbiausia buvo rasti vietą, kur mūsų berniukai būtų mylimi ir prižiūrimi. Jau pirmojo susitikimo metu supratome, kad AGORA atitinka šį lūkestį. Jau įstojus į mokyklą, sužinojome, kad čia didelė reikšmė teikiama šeimos įsitraukimui į vaikų ugdymą. Pradėjome reguliariai susitikinėti su mokytojais ir gauti vertingus atsiliepimus apie vaikų pažangą bei patarimus, kaip galime jiems padėti.
Atradome ir kitą unikalų ir teigiamą AGORA bruožą – ugdymo grindimas „Reggio Emilia“ filosofija. Pastebėjome, kad šis metodas skatina vaikų natūralų smalsumą, ir matome, kaip mūsų sūnūs iš to gauna naudos. Jie tapo labiau linkę namuose eksperimentuoti, išbandyti naujus dalykus ir kūrybiškai žaisti.
Tačiau, ko gero, svarbiausias AGORA mokymo išskirtinumas mūsų šeimai – dorybių ugdymas. Tiek mokytojai, tiek administracija siekia ne tik mokyti, bet ir rodyti pavyzdį dorybingo elgesio. Jie akcentuoja rūpestį vienas kitu, pagarbą, drąsą, žmogaus orumo pripažinimą nepriklausomai nuo jo statuso ar gebėjimų.
Dėl savo vaikų esame ramūs ir tikime, kad šis ugdymo modelis padės jiems užaugti geros širdies, darbščiais ir sėkmingais žmonėmis.
Ir mes, kaip tėvai, tapome AGORA bendruomenės dalimi. Tai labai svarbu, kai atsirandi naujoje vietoje, kurioje, nors taip tau artima, visgi nieko nepažįsti. Užsimezgė draugystės, esame vis skatinami augti kaip tėvai ir kaip žmones, kartu su vaikais ugdant ir savo dorybes; net atradau savo profesinį pašaukimą būti mokytoja.
Aišku, naujoje šalyje netrūksta ir iššūkiu, ypač didelis atstumas nuo šeimos, kuri liko Amerikoje. Bet džiaugiamės savo “grįžimu” į Lietuvą ir čia kuriame savo namus.
Mūsų pirmokai dalyvavo Kengūros matematikos konkurse! 
2025 kovo 22 d.
Kai kurie AGORA mokyklos pirmokai šiandien išbandė savo jėgas tarptautiniame Kengūros matematikos konkurse! Tai puiki galimybė lavinti loginį mąstymą, ugdyti pasitikėjimą savimi ir atrasti džiaugsmą sprendžiant įdomius uždavinius. 
Džiaugiamės jų drąsa priimti iššūkius ir linkime sėkmės! 
“Džiaugiuosi, kad mano sūnus lanko AGORA mokyklą, – sako Sigita, pirmoko mama. Jaučiuosi saugi, išgirsta ir matoma. Lygiai taip pat jaučiasi ir mano sūnus – noriai eina į mokyklą, dalijasi džiaugsmingomis patirtimis ir nuotykiais mokykloje bei išvykose.”
2025 kovo 14 d.
“Matau, kad čia ugdomi pamatiniai dalykai: vertybės, kompetencijos, individualumas, gebėjimas mokytis bei suteikiamos akademinės žinios. Stabdomas netinkamas elgesys, kalbamasi ir diskutuojama, kaip bendromis mokytojų bei tėvelių pastangomis stiprinti silpnąsias vietas ir pagelbėti vaikui. Pasitelkiama įvairovė priemonių aiškinant naujas temas, suteikiama galimybė pažinti per įvairius patyrimus.
Man dar labai svarbu ir tai, kad klasėje yra nedaug vaikų ir kiekvienas vaikas yra PAMATYTAS, IŠGIRSTAS. Mokykla turi atskiras erdves pavalgyti, sportuoti, uždarą kiemą. Leisdama sūnų į šią mokyklą jaučiuosi rami.”
Sigita Mikutienė, pirmoko mama.
Svajojate apie mokyklą, kurioje kiekvienas vaikas gauna individualų dėmesį? Susisiekite su mumis ir sužinokite daugiau!
Kovo 8 d. AGORA mokykla atšventė savo 8-ajį gimtadienį!
2025 kovo 10 d.
Kaziuko mugės šurmulyje, netoli Aušros Vartų esančiame Piligrimų centre, meno ir teatro mokytojos Odeta ir Ieva surengė vaikų darbų parodą. Šeštadienį, šeimų ir mokytojų būryje, šią parodą iškilmingai atidarėme. Skambėjo kalbos, vyko vaikų pasirodymai, o šventinę nuotaiką vainikavo gardus tortas! 
Šventei įsibėgėjus, su šv. Kazimiero figūra ir liaudies dainomis žingsniavome per Senamiesčio gatves iki pat Bernardinų bažnyčios. 
Pasijutome kaip didelė šeima. Dėkojame visiems dalyvavusiems ir kūrusiems šią ypatingą dieną! 
Ar žinojote, kad žodis Užgavėnės kilo nuo veiksmažodžio „užgauti“ – „užgauti“ žiemą, kad ji kuo greičiau pasitrauktų? Tai sena tradicija švęsti paskutinę dieną prieš Gavėnią, kupina juoko, blynų ir triukšmo! 
2025 kovo 4 d.
Šiais metais Užgavėnės sutapo su Šv. Kazimiero švente, tad šią dieną praleidome itin smagiai! Mažieji susipažino su šv. Kazimiero figūra, patys kepė ir valgė blynus, o vyresni – tik valgė. 
Dienos pabaigoje visi išėjome į lauką vyti žiemos – skambėjo įvairiausi instrumentai, net tikras dudmaišis! Sukomės šokiuose, juokėmės ir džiaugėmės kartu.
Buvo puiki diena, kupina tradicijų ir bendrystės! 
Praėjusį ketvirtadienį ir penktadienį AGORA mokykloje vyko jaukus ir bendruomeniškas adventinių vainikų pynimo renginys, kuriame dalyvavo tiek darželio, tiek mokyklos bendruomenės nariai. Ši graži tradicija ne tik sujungia šeimas, bet ir padeda pasiruošti ramybės bei laukimo laikotarpiui – Adventui. ️2024 gruodžio 2 d.
Dalyviai kūrybingai dekoravo vainikus, dalijosi idėjomis ir jaukiomis akimirkomis. Kiekvienas vainikas tapo unikalus – atspindintis savo kūrėjo rankas ir širdį. 
Šį sekmadienį šeimos namuose jau galėjo uždegti pirmąją Advento žvakę – vilties simbolį, kuris primena apie artėjančią Kalėdų šventę.
Džiaugiamės, kad galime puoselėti tokias tradicijas, kurios suartina ir kuria bendruomenės dvasią. Dėkojame visiems dalyviams ir linkime ramaus Advento laikotarpio! 
Rudens džiaugsmai su vaikais! 2024 lapkričio 5 d. .
Šiomis dienomis visi AGOROS vaikai iš visos širdies džiaugiasi rudens lapais – ypač pirma klasė, ne tik lauke, bet ir per mūsų muzikos pamokėlę „Lapų šokis“. 
Kartu dainavo, atliko ritminius pratimus ir klausėsi rudens muzikos garsų. Kiekvienas vaikas užsidėjęs lapą ant rankos ramiai skraidino jį ore, piešė ratus, vingius, bangas – tarsi ruduo skleistų savo grožį per lapus.
ir patyrė tikrą rudens šokį kartu!
2024 lapkričio 1 d. .
Šią dieną pagerbiame tuos, kurie buvo pripažinti šventaisiais, ir tikime, kad jie iš dangaus mus globoja bei užtaria, ypač kai prašome jų pagalbos.
Vaikai džiaugėsi koplyčioje radę šventųjų paveikslėlius, apšviestus švelniomis žvakelių šviesomis, kurios simbolizuoja šventųjų švytėjimą mūsų gyvenimuose. Po maldų koplyčioje kiekvienas vaikas gavo savo krikšto globėjo paveikslėlį arba bendrą Visų Šventųjų atvaizdą, kuriuos pasidėjo spintelėse kaip artumos su šventaisiais simbolį.
Ši prasminga diena leido vaikams patirti šventųjų globą ir priminė, kad jų dvasinė pagalba ir meilė visada šalia.
Matematikos žinių pakartojimas su kaštonais! 2024 spalio 25 d. .
Kai mokomės matematikos, svarbiausia ne tik taisykles įsiminti, bet ir pritaikyti jas praktiškai. O kaip įdomu mokytis naudojant tai, ką vaikai mėgsta – gamtos dovanas, kaip kaštonus! 
Pamoka “Aš jau moku” suteikė AGORA mokyklos pirmokams galimybę ne tik pakartoti išmoktas žinias, bet ir patikrinti, kaip jiems sekasi. 
Taip mokymasis tampa ne tik efektyvesnis, bet ir smagesnis! 
Ugdykime gebėjimus, kuriuos galime pritaikyti kasdieniniame gyvenime – mokytis su malonumu ir įkvėpimu. 
2024 spalio 14 d. .
Vakar dienos fizinio ugdymo pamoka “Kamuolių mokykla” buvo skirta ne tik FIZINIAM LAVINIMUI, bet ir BENDRADARBIAVIMO įgūdžių ugdymui. Vaikai mokėsi tiksliai perduoti kamuolį, o išmoktus judesius sėkmingai pritaikė judriuosiuose žaidimuose. 
Pradėjome su mankšta “Aš esu…” – vaikai tapo futbolininkais, krepšininkais ir tenisininkais, stiprindami kūną ir ugdydami vaizduotę! O pagrindinis žaidimas “Kamuolio perdavimo linija” padėjo jiems įgyti komandinio darbo ir tarpusavio supratimo įgūdžius. 
Komandiniai žaidimai – puikus būdas ugdyti bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir atsakomybę, o ši pamoka parodė, kaip svarbu dirbti kartu, kad pasiektume bendrą tikslą! 
