Kartu su vaikais lauke dairėmės aplink, apkalbėjome kokias matome spalvas.
Pasiūlymas buvo geltoną spalvą gauti iš saulės, mėlyną iš dangaus arba iš vandens. Bet… vanduo – ar tikrai mėlynas? Padarėme eksperimentą: mokytoja pylė vandenį iš savo gertuvės į puodelį ir buvo tikrai sunku pamatyti kokios spalvos vanduo – koks tai peršviečiamas… Taigi išsiaiškinome dar vieną svarbų dalyką, kad vanduo yra bespalvis, jis tik atspindi šalia esančias spalvas… nuo medžių lapijos vanduo pažaliuoja, atsispindi mėlynai dangus, o besileidžianti saulė jūrą nudažo raudonai…
Žvilgsnį nuleidome ant žemės: čia geltonavo pienės, žaliavo žolė, o už tujų sienos palei tvorą mėlynavo gėlių žiedeliai..
Senovėje nebuvo parduotuvių kur galima nusipirkt dažų – naudojo augalinius. (Jei pritrūktumėte dažų, ne bėda, šiltuoju sezono metu apstu gėlių, o žiemą pagelbsti daržovių, vaisių sultys!!!)
Taigi išmėginome senovinį, paprasčiausią dažymo būdą: vaikai prisirinko įvairių spalvų augalėlių ir trynimo ar tepimo būdu dažė popierių.
Savo darbelius pagerbėme, vainikavome rėmeliais. Pasidžiaugėme, kad kiekvienas darbelis labai skirtingas, pilnas potėpių įvairove, prisotintas pavasariško skaidrumo spalvomis.
Padirbėjome gerai ir pasidžiaugėme labai!!!