Dalijamės įkvepiančia lietuvių šeimos – Aurelijos ir Justino Tarvydo – istorija. Po ilgų metų svajonių ir nesėkmingų bandymų jie pagaliau sugrįžo į Lietuvą. Straipsnyje atskleidžiama ne tik emocinė migracijos pusė, bet ir svarbi tema – kaip surasti tinkamą mokyklą grįžtančių šeimų vaikams. AGORA mokykla tapo jų sėkmingos integracijos dalimi.
Autorė: Aurelija Tarvydienė
2025 liepos 1 d.
Aš gimiau lietuvių šeimoje. Mano seneliai buvo priversti palikti savo mylimą tėvynę Antrojo pasaulinio karo metu ir galiausiai atsidūrė Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, JAV. Jie aktyviai dirbo ir rėmė Lietuvos išlaisvinimo iš sovietinės okupacijos judėjimą.
Mano senelis, Bronius Nainys, buvo inžinierius, žurnalistas, istorikas ir aktyvistas. Jis buvo žurnalo „Pasaulio Lietuvis“ redaktorius ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas nuo 1967 iki 1970 metų. Praleidau daug laiko su savo močiute, gamindama koldūnus Pasaulio Lietuviu Centre ir dalyvaudama įvairiuose renginiuose bei susitikimuose.
Mano tėvai labai vertino savo lietuvišką paveldą. Jie auklėjo mane taip, kad namuose kalbėtume tik lietuviškai, o beveik kiekvieną mokslo metų šeštadienį lankiau lietuvišką mokyklą – nuo darželio iki dešimtos klasės. Be šių kas savaitę vykstančių užsiėmimų, priklausiau „Ateitininkams“ ir dalyvavau visuose jų susitikimuose bei vasaros ir žiemos stovyklose. Taip pat buvau „Lietuvos skautė“. Iš tikrųjų būtent taip ir sutikau savo dabartinį vyrą.
Justinas Tarvydas ir aš abu dirbome lietuviškoje skautų stovykloje Huntsvilyje, Ontarijo valstijoje, Kanadoje 2006 metų vasarą. Įsimylėjome ir galiausiai susituokėme. Jis taip pat augo šeimoje, kuri brangino savo lietuvišką paveldą. Jis apie savo patirtį sako taip:
„Augdamas Lietuvybė visada buvo labiau abstraktu, tam tikra prasme dvasinga. Buvo šios dainos, šios tradicijos, šie šokiai, kalba, kurie mane dvasiškai siejo su Lietuva. Tada klausydamasis savo senelių pasakojimų apie jų vaikystę Lietuvoje, ypač iš savo senelio Albino Tarvydo, vis labiau supratau, kodėl jiems taip svarbu išlaikyti šią Lietuvybės ugnį gyvą ir perduoti ją ateities kartoms. Kai 2007 metų vasarą pirmą kartą atvykau į Lietuvą, ši dvasinė patirtis staiga tapo tikrove. Viskas, kas anksčiau buvo tik dainose, šokiuose ir poezijoje, įgavo formą. Tai nebebuvo statiška kaip relikvija – tai buvo gyva. Supratau, kad žmonės čia išsikovojo savo laisvę po siaubingų dešimtmečių ir sukūrė kažką nuostabaus. Jie statė ir vis dar stato stiprią, saugią ir klestinčią valstybę ne tik sau, bet ir visiems ateities lietuviams. Būtent tada supratau, kad esu pašauktas sugrįžti ir tapti šios istorijos dalimi.“
Po kelerių santuokos metų nusprendėme, kad turime rimtai pagalvoti, kaip norime auginti savo šeimą. Supratome, kad privalome perduoti savo lietuvišką paveldą savo vaikams. 2016 metų vasarą nusprendėme pradėti procesą, kad galėtume atkurti Lietuvos pilietybę. Šis procesas užtruko kelerius metus, bet pagaliau 2019 metų gruodį Justinas, aš ir mūsų pirmagimis Petras gavome ilgai lauktus Lietuvos pasus.
Atėjo metas. Žinojome, kad vos tik gims mūsų antrasis sūnus, pradėsime pasiruošimą šiam didžiuliam žingsniui. Tačiau tada pasaulį ištiko pandemija, ir mūsų planai buvo sustabdyti. 2021 metų rudenį nusprendėme bandyti dar kartą – pardavėme namus, atsisakėme visų savo daiktų ir ruošėmės išvykti 2022 metų kovą. Bet tada atėjo 2022 metų vasaris. Nors mano vyras buvo užtikrintas dėl Lietuvos saugumo, aš, būdama dviejų mažų berniukų mama, nebuvau tokia tikra. Pradėjau dvejoti, ir mes nusprendėme likti.
Šiuo momentu jau šešerius metus įvairiais būdais bandėme persikelti į Lietuvą. Jautėmės visiškai pralaimėję ir susitaikėme su mintimi, kad galbūt tai buvo tik nepasiekiama svajonė. Nusprendėme visam laikui įsikurti Kanadoje – nusipirkome namą ir rimtai stengėmės priimti mintį, kad galbūt tai yra Dievo planas mums.
Tačiau 2023 metų Dievo Gailestingumo sekmadienį abu gavome stiprų dvasinį ženklą, kad atėjo metas pabandyti dar kartą. Ir šį kartą viskas pavyko – pardavėme namą, antrą kartą atsisakėme beveik visų savo daiktų, susikrovėme kelis lagaminus ir 2023 metų lapkričio 1 dieną išvykome iš Kanados į savo mylimą dvasinę tėvynę – Lietuvą.
Mūsų pirmasis jausmas buvo pagarbi baimė. Mes tiesiog negalėjome patikėti, kad po tiek laiko, po visų mūsų nesėkmingų bandymų, pagaliau mums pavyko. Ir ne tik mums, bet ir mūsų dviem sūnums. Tas jausmas buvo pribloškiantis. Mes jautėmės dėkingi. Neturėjome jokio supratimo, kas mūsų čia laukia, bet jautėme, lyg būtume atsiliepę į dvasinį kvietimą sugrįžti, ir tikėjome – ir vis dar tikime – kad esame vedami kažko labai gero.
Nuo pat pradžių mums labai patiko gyventi Vilniuje. Tai miestas su puikiu susisiekimu – beveik visur galima nuvykti be automobilio. Jis apsuptas gamtos, kuri mums ypač svarbi, ir kupinas istorijos bei meno, kurių labai pasiilgome gyvendami Šiaurės Amerikoje.
Atvykus į Lietuvos sostinę vyras galėjo tęsti savo ankstesnį darbą nuotoliniu būdu, tai mūsų du svarbiausi prioritetai buvo rasti gyvenamąją vietą ir užrašyti mūsų šešerių ir ketverių metų sūnus į mokyklą, kuri atitiktų mūsų gyvenimo vertybes. Abu tikslus pasiekėme gana lengvai.
Net ne galvojome, kad mokyklos pasirinkimas turės labai didelę įtaką mūsų pirmiems žingsniams Vilniuje, bet taip atsitiko. Galiausiai pasirinkome AGORA mokyklą ir darželį Žvėryne. Mus patraukė šios įstaigos administracijos šiltumas ir rūpestingumas.
Neturėjome jokios patirties gyvenant Vilniuje, tad svarbiausia buvo rasti vietą, kur mūsų berniukai būtų mylimi ir prižiūrimi. Jau pirmojo susitikimo metu supratome, kad AGORA atitinka šį lūkestį. Jau įstojus į mokyklą, sužinojome, kad čia didelė reikšmė teikiama šeimos įsitraukimui į vaikų ugdymą. Pradėjome reguliariai susitikinėti su mokytojais ir gauti vertingus atsiliepimus apie vaikų pažangą bei patarimus, kaip galime jiems padėti.
Atradome ir kitą unikalų ir teigiamą AGORA bruožą – ugdymo grindimas „Reggio Emilia“ filosofija. Pastebėjome, kad šis metodas skatina vaikų natūralų smalsumą, ir matome, kaip mūsų sūnūs iš to gauna naudos. Jie tapo labiau linkę namuose eksperimentuoti, išbandyti naujus dalykus ir kūrybiškai žaisti.
Tačiau, ko gero, svarbiausias AGORA mokymo išskirtinumas mūsų šeimai – dorybių ugdymas. Tiek mokytojai, tiek administracija siekia ne tik mokyti, bet ir rodyti pavyzdį dorybingo elgesio. Jie akcentuoja rūpestį vienas kitu, pagarbą, drąsą, žmogaus orumo pripažinimą nepriklausomai nuo jo statuso ar gebėjimų.
Dėl savo vaikų esame ramūs ir tikime, kad šis ugdymo modelis padės jiems užaugti geros širdies, darbščiais ir sėkmingais žmonėmis.
Ir mes, kaip tėvai, tapome AGORA bendruomenės dalimi. Tai labai svarbu, kai atsirandi naujoje vietoje, kurioje, nors taip tau artima, visgi nieko nepažįsti. Užsimezgė draugystės, esame vis skatinami augti kaip tėvai ir kaip žmones, kartu su vaikais ugdant ir savo dorybes; net atradau savo profesinį pašaukimą būti mokytoja.
Aišku, naujoje šalyje netrūksta ir iššūkiu, ypač didelis atstumas nuo šeimos, kuri liko Amerikoje. Bet džiaugiamės savo “grįžimu” į Lietuvą ir čia kuriame savo namus.
